Rugpjūčio 10–15 d. Lomžoje vyko XXV lenkų moksleivių sporto žaidynės J. Stypułos vardu. Šiemet, kaip niekada anksčiau, į žaidynes gausią komandą delegavo Vilniaus rajonas. Beveik 60 sportininkų iš šio rajono startavo 4 sporto šakose, išstatydami 9 komandas: stalo tenise, lengvojoje atletikoje, futbolo ir tinklinio varžybose. Tinklinyje užregistravome net tris komandas — dvi mergaičių ir vieną berniukų. Stalo tenise ir lengvojoje atletikoje — po dvi komandas (berniukai ir mergaitės), o futbole — tik berniukų komandą. Sportiniai rezultatai pranoko visus lūkesčius, bet apie tai iš eilės.
Lengvojoje atletikoje rajoną atstovavo jauniausi sportininkai iš Vilniaus rajono sporto mokyklos Nemenčinėje. Tai jiems turėjo būti pamoka, nes pagal amžių jie buvo bent keleriais metais jaunesni už savo varžovus, tad tikėtis iš jų medalių būtų buvę per drąsu. Jie vyko semtis patirties, labai drąsiai kovojo bėgimo takelyje bei šuolių ir metimų sektoriuose. Nors nė vienoje rungtyje medalių neiškovojo, savo kovingumu, kuklia išvaizda ir didele ambicija sugebėjo pelnyti žiūrovų simpatijas, kurie garsiais plojimais palaikė jaunuosius „sportų karalienės“ mokinius. Mūsų mažiesiems į pagalbą atėjo vyresni draugai iš Avižienių ir Mickūnų. Tą dieną tinklininkai ir stalo tenisininkai turėjo laisvą dieną nuo savo pagrindinių rungčių, tad, kad nepraleistų progos, stojo prie starto linijos bėgti, šokinėti ir mesti. Dėl to buvo iškovoti net 5 medaliai. Avižienių tinklininkės pelnė du aukso medalius: Patricija Jakutovič — šuolyje į tolį, o Adriana Bilińska, vienintelė kamuoliuką numetusi už 40 metrų ribos. Ewa Grzybowska iškovojo sidabrą 100 metrų bėgime. Trečiąją vietą kamuoliuko metimo rungtyje užėmė Mickūnų atstovė Eryka Abulfatova. Kaip vienintelis berniukas šioje rungtyje, mūsų komandos sąskaitą papildė Avižienių atstovas Wiejas Pawlik. 5 medaliai — tikrai puikus pasiekimas mūsų komandai.
Futbolo varžybose dalyvavo 5 komandos. Rudaminos futbolininkai, kurie kasdien treniruojasi Vilniaus rajono sporto mokykloje Nemenčinėje, turnyre užėmė antrąją vietą. Jie treniravosi nuolat — spardė kamuolį visur: ir tam skirtose aikštelėse, ir ten, kur tai buvo draudžiama. Treniruotes pradėdavo stadione dar šviesiai, o vėliau žaidimas persikeldavo į bendrabučio koridorių, kas ne visiems patiko. Futbolo mokytojo Kamilo Manatovo auklėtiniai puikiai pasirodė miesto stadione „Orzeł“, kur vyko pagrindinis turnyras. Mūsų „ereliai“ kovojo už kiekvieną kamuolį iki paskutinio teisėjo švilpuko. Jie pelnė 6 įvarčius, praleisdami vos 2. Pagrįstai sakoma: „treniruočių dėka tampama meistrais“.
Stalo tenisą labiausiai siejome su medalio viltimis, ir nenusivylėme. Vilniaus rajono stalo teniso entuziastai žinomi ne tik Vilnijoje ar Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Mickūnai yra tikra stalo teniso talentų kalvė, kur, prižiūrimi patyrusio mokytojo Marko Waitonio, mokiniai daro milžinišką pažangą. Nenuostabu, kad buvo iškovoti net 8 medaliai: 2 aukso, 2 sidabro ir 4 bronzos. Mergaičių iki 13 metų grupėje mūsiškės užėmė visą prizininkų pakylą: auksas atiteko Evai Chałkowskitie, sidabras — Edytai Abulfatovai, bronza — Gabrielei Markiewicz. Jų pavyzdžiu pasekė Mickūnų berniukai, atstovaujantys Vilniaus rajono sporto mokyklai Nemenčinėje. Aukso medalį pelnė Danielis Stefanovič, sidabrą — Arsenijus Kanaškov, o Danielis Tunkiewicz turėjo pasitenkinti bronza. 2008 m. ir jaunesniųjų grupėje bronzą iškovojo Kaja Tworogal, kuri trenerio sprendimu startavo tarp 5–6 metais vyresnių varžovių, nes savo amžiaus grupėje neturėjo tinkamų oponenčių. Verta buvo išbandyti jėgas su labiau patyrusiomis varžovėmis. Be to, Kaja kartu su Eva Chałkowskitie pelnė dar vieną bronzą dvejetų varžybose. Bravo mergaitės, bravo berniukai!
Didžiausią Vilniaus rajono komandą sudarė Avižienių tinklininkai ir tinklininkės. 8 berniukai ir 14 mergaičių atvyko atstovauti Avižienių gimnazijai bei Vilniaus rajono sporto mokyklai Nemenčinėje. Pirmą kartą žaidynėse vyko ir berniukų tinklinio varžybos, tad nenuostabu, kad dalyvavo tik 4 komandos. Mūsų berniukus apėmė jaudulys, bet vis tiek pavyko užlipti ant prizininkų pakylos. Dvi nesėkmės ir viena pergalė jiems lėmė bronzos medalius. Mergaičių grupėje dalyvavo 7 komandos. Mes išstatėme dvi komandas — viena gynė Vilniaus rajono sporto mokyklos Nemenčinėje garbę, kita — Avižienių gimnazijos. Abi komandos pasiekė po 4 pergales ir patyrė po vieną pralaimėjimą. Pirmąją vietą iškovojo DJSSz komanda iš Zviahielio (Ukraina), o mūsų mergaitės pasidalijo atitinkamai antrą ir trečią vietas. Aukštesnę vietą pelnė Nemenčinės sporto mokyklos tinklininkės, o šiek tiek žemiau liko Avižienių gimnazijos mergaitės. Pažymėtina, kad jei būtume išstatę vieną stipriausią komandą, sudarytą tik iš labiausiai patyrusių žaidėjų, jos šansai laimėti turnyrą būtų buvę daug didesni. Tačiau nusprendėme rizikuoti ir sudaryti dvi apylyges komandas, net jei tai galėjo reikšti pralaimėjimą. Vis dėlto net ir tokiu atveju turėjome galimybę laimėti, tačiau pritrūko jėgų. Nemenčinės sporto mokyklos merginos grupės varžybose nugalėjo ukrainietes, bet finale teko pripažinti jų pranašumą.
Žaidynės — tai ne tik varžybos ir medaliai, bet ir integracija, puikus laikas, nuotykiai, galimybė tobulinti lenkų kalbą bei pažinti protėvių kultūrą. Tai nuostabi proga susirasti naujų draugų ir pajusti ryšį su Tėvyne, kurią kadaise nulėmė istorijos vingiai. Lomža jau 25 metus yra ideali vieta, kurioje susiburia lenkų kilmės jaunimas iš įvairių pasaulio kampelių. Organizatoriai pasirūpino, kad mūsų viešnagė būtų išskirtinė, kupina įspūdžių ir nepamirštama.
Esame be galo dėkingi Vilniaus rajono sporto mokyklos Nemenčinėje direktoriui Robertui Komarovskiui, kuris organizavo šią kelionę, skatino abejingus, pasirūpino transportu, palaikė mus net atostogaudamas ir padėjo spręsti sunkumus.
Atidarymo ir uždarymo ceremonijos buvo įspūdingos, su nuostabia menine programa. Nuoširdžiai dėkojome organizatoriams, ypač poniai Hance Gałązkai ir Sebastianui Jaworowskiui, už kvietimą, rūpestį ir puikias žaidynes. Minėdami sidabrinį jubiliejų, įteikėme dovaną — Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdą sidabriniais rūbais bei Gailestingojo Jėzaus paveikslą.
Grįžome pavargę, bet kupini įspūdžių ir vilties, kad kitąmet vėl sugrįšime į Lomžą.
Vilniaus r. Nemenčinės sporto mokyklos
tinklinio mokytojas metodininkas Waldemar Szumski
